Lietuvos Caritas: Motinos diena primena skaudžias praeities klaidas
 
 Artėjant pirmajam gegužės sekmadieniui, daugelio iš mūsų galvose sukasi mintys – kokia dovana labiausiai pradžiugintų ir nustebintų mylimą mamą? Puokštė gėlių, pamėgti kvepalai, o gal apsilankymas teatre? Juk tik kartą per metus minima Motinos diena – puiki proga padėkoti mamai už tai, kad mus pagimdė, užaugino ir išauklėjo gerais žmonėmis.

Vis dėlto kai kurios mamos ir jų vaikai šios dienos laukia ne su maloniu jauduliu, o su širdyje įsitaisiusiu skausmu ir ilgesiu. Šias šeimas skiria kalėjimo grotos, pasimatyti leidžiančios tik retomis progomis, kuriais sunkiau gyvenantys nuteistųjų sunūs ir dukros net ir norėdami ne visada gali pasinaudoti...

„Lietuvos Caritas“, daugiau nei 10 metų vykdantis projektą „Kalinių ir buvusių nuteistųjų globa ir reintegracija“, ištiesia jiems pagalbos ranką: nustatytu laiku veža šeimos narius aplankyti nuteistųjų, taip stengdamasis išsaugoti kontaktus tarp artimųjų. Projekto vadovas Vytautas Ilevičius su daugeliu tokio likimo paliestų žmonių bendrauja asmeniškai, gerai žino liūdnas jų istorijas, neteisingų sprendimų nulemtus skausmingus likimus.

Motinystė – paspirtis pasikeisti

Panevėžio pataisos namuose gyvenančios Linos (vardas pakeistas) laisvėje laukia trys mokyklinio amžiaus dukrelės. „Labai jų pasiilgau ir noriu kuo greičiau pamatyti – apkabinti, pabendrauti, pabūti kartu, bent keletą valandų,“ – liūdnai pasakoja moteris. Ji neslepia, kad prie jos gyvenime susiklosčiusių aplinkybių daug prisidėjo ir alkoholis, tačiau išėjusi iš pataisos namų žada gydytis šią priklausomybę.

Lina džiaugiasi, kad jai neteks išeiti į niekur – gyvenamąją vietą ji turi, tereikės išsivaduoti iš alkoholio gniaužtų ir įsidarbinti. „Tik dėl dukrų pakeisiu buvusį gyvenimo būdą,“ – sako ji, žadėdama padaryti viską, kad ateityje Motinos dieną sutiktų kartu su vaikais, džiaugtųsi jų šypsenomis, apkabinimais ir dovanėlėmis.

Mamos diena – kupina ašarų

Aurelija (vardas pakeistas) pirmąjį gegužės sekmadienį švenčia jau pati sūpuodama ant rankų mažylį, tačiau mintys apie įkalintą jos pačios motiną merginai spaudžia ašaras. „Noriu Motinos dienos proga atnešti jai gėlių, padėti darbuose, namų ruošoje, pasėdėti vakaro tyloje kartu, tačiau negaliu. Negaliu jos pasveikinti, pamatyti jos šypsenos, spindinčių akių...,“ – kužda ji.

Pasakoti apie aplinkybes, dėl kurių ją auginusi vieniša mama atsidūrė už grotų, Aurelija nenori – tokie klausimai ją skaudino ir nors trumpam užsimiršti neleido dar vaikystėje. Tačiau jauna moteris nekaltina mamos už padarytą nusikaltimą: „Kito žmogaus gyvenimo už jį nugyventi negali, ir teisti neturi teisės. Kiekvienas mokomės iš savo padarytų klaidų, o kartais tiesiog jam kartojam – kartojam, kol būna per vėlu...“

Stebėdama savo mažylio augimą, ji negali neprisiminti ir savo pačios vaikystės: gimtadienių, Kalėdų, Velykų šventimo su mama, jos gamintų pietų, motiniško rūpesčio Aurelijai sergant ar tiesiog liūdint. Jauna mama prisipažįsta, kad jos pačios kūdikio atėjimas į pasaulį privertė į daug ką pažiūrėti kitomis akimis: „Tik dabar iš tikrųjų supratau, ką mano mama išgyvena manęs nematydama, negirdėdama mano juoko, mano ašarų...“

Nuteistųjų vaikai – palikti likimo valiai

„Lietuvos Carito“ projekto „Kalinių ir buvusių nuteistųjų globa ir reintegracija“ vadovas Vytautas Ilevičius pasakoja, kad kalėjimo sienų išskirtos šeimos – viena svarbiausių problemų, ypač moterų įkalinimo atveju: „Tėvams atliekant bausmę, nepilnamečiai vaikai paliekami vieni namuose arba pas globėjus, o neretai – ir vaikų globos įstaigoms.“

Per ilgus darbo metus projekto darbuotojams ir savanoriams teko matyti ne vieną širdį spaudžiantį susitikimą, kurio metu vaikų išsiilgusios mamos dovanojo jiems vienatvės akimirkomis pačių numegztus šalikus, kepures ar kitus rankdarbius. „Tai buvo nuoširdaus džiaugsmo, šeimos artumo akimirkos, tokios retos gyvenimuose žmonių, kurie gyvenime yra padarę itin apmaudžių klaidų,“ – prisimena V. Ilevičius.

Nors projekto darbuotojai esamiems ir buvusiems nuteistiesiems teikia įvairias socialines paslaugas, pagalbą, siekiant išsaugoti šeimos narių bendravimą, įkalintųjų artimieji vertina kone labiausiai. V. Ilevičius džiaugiasi, kad šią veiklą aktyviai remia tarptautinė draudimo brokerių kompanija „AON Baltic“: kuras ir automobilio priežiūra nėra pigūs, todėl nuolatinės kelionės reikalauja didelių išlaidų, kurioms pati organizacija tiesiog neturi lėšų. „Nuostabu turėti pastovius rėmėjus, žinoti, kad visuomenė nėra abejinga šiai skaudžiai problemai ir noriai prisideda prie jos sprendimo,“ – teigia projekto vadovas.

„Kraujo ryšys – stipresnis už visus pasaulio stebuklus, nors dėl atstumo kartais ir atrodo, kad jis silpnesnis, nei anksčiau...Gali pykti, rėkti, sakyti, kad mamos tau nereikia, bet ji visada bus reikalinga, visada liks tavo atrama ir svarbiausiu žmogumi,“ sako Aurelija, mamą daugelį metų retkarčiais pamatanti tik „Lietuvos Carito“ darbuotojų, savanorių ir rėmėjų dėka.


„Lietuvos Carito“ informacija
 
 
   
Apie naujienų grupes 
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt